rijikas

rijìkas, -ė smob. (2); Q453, M 1. kas daug ir godžiai ėda: Mūsų šuo tikras rijìkas: ėda apsiputojęs Lnkv. Avininkai! – tarė vilkas. – Tamista mane krividiji, vadini mane bestija, nepasotintu rijiku nekalto kraujo avelių Tat. 2. DŽ menk. kas daug ir godžiai valgo, geria, besotis, rijūnas: Tai rijìkas, jo koserė niekada nepilna Kt. Toks rijìkas, kad už tris suvalgo Lnkv. Kiek čia rijìkų Mrj. Ėda, ėda kaip rijìkas ir nėkame nepriryna Vvr. Tas rijikas išris visą alų Pš. Rijikas esti visuomet didelis tinginys Blv. 3. prk. kas glemžia, grobia: Ot rijikas, visą mano procę surijo! Lnkv. Tuo metu, panaikinus baudžiavą, valstiečiai dvarininkus vadindavo žemės rijikais rš.